EGO II

Tęsiame ego temą. 

Ankstesniame straipsnyje analizavome Z. Froido psichoanalitinę teoriją ir kokį vaidmenį joje atlieka ego.

Šiame straipsnyje į ego pažvelgsime kitu kampu – apžvelgsime, kas yra ego, kokios jo funkcijos ir kokia jo

reikšmė, pagal analitinės psichologijos kūrėją Karlą Gustavą Jungą. Tačiau norint pilnai suvokti jo ego

aiškinimą, reikia susipažinti su jo visa Psyche teorija.

Taigi, pagal K. G. Jungą, asmenybę sudaro trys sistemos: ego, asmeninė pasąmonė ir kolektyvinė

pasąmonė.

Ego – tai sąmonės centras, identiteto pamatas, išorės ir vidinio pasaulio tarpininkas ir „valdymo pultas“,kuris reguliuoja mintis, jausmus, intuiciją, pojūčius ir prisiminimus. Jo valdomoje sąmonėje taip pategzistuoja dvi kryptys: introversija (į save, į savo vidinį pasaulį) ir ekstraversija (į aplinką, į išorinį pasaulį).

Asmeninė pasąmonė – tai individualios žmogaus patirtys (kurios yra unikalios ir visuomet skiriasi nuokitų žmonių patirčių), tai ryšio tarp kolektyvinės pasąmonės ir individualaus žmogaus augimo rezultatas. K. Jungas ją apibūdina taip: „Tai viskas, ką žinau, bet apie tai dabar negalvoju; viskas, ką anksčiau išgyvenau sąmoningai, bet dabar pamiršau; viskas, ką aprėpiau per savo jusles, bet neužfiksavau sąmonėje; tai viskas, ką jaučiu, galvoju, atsimenu, noriu ir darau, sąmoningai į tai nekreipdamasdėmesio; tai visi ateities dalykai, kurie jau formuojasi manyje ir kada nors taps sąmoningi; visa taipasąmonės turinys.“; „Be to, dar turime įtraukti ir daugiau ar mažiau sąmoningus skaudžių minčių ir jausmų užgniaužimus. Visa tai aš vadinu „asmenine pasąmone“.

Jungas tiki, kad asmeninė pasąmonė yra sudaryta iš vienetų, kuriuos jis pavadino kompleksais (tik nepainiokime to su kompleksavimu). Kompleksai kyla iš asmeninių patirčių ir iš to, kaip žmogus į jas reaguoja. Būtent iš (dažniausiai vaikystėje susiformavusių) kompleksų kyla automatiniai veiksmai, instinktyvus, neapgalvotas elgesys. Žmogus kompleksų įtakos natūraliai nepastebi, nebent užsiima savistaba ir stebi savo trigerius, aiškinasi, kodėl tam tikrose situacijose elgiasi vienaip, o ne kitaip. Dauguma kompleksų, nors ir susiformavę vaikystėje, paveikia visą gyvenimą. Pavyzdžiui, žeminančios motinos kompleksas žmogaus gyvenimą gali paveikti taip, kad jis jausis menkavertis, žemesnis už kitus bet kokiose gyvenimo situacijose; autoriteto kompleksas gali pasireikšti kaip nuolatinis autoritetų ieškojimas arba savo autoriteto rodymas ir t. t.

Kolektyvine pasąmone Jungas laiko žmonijos atmintį, globalias patirtis, tam tikra prasme – genetiką, tą pasąmonės dalį, kurios neformuoja šio gyvenimo aplinka ir santykis su ja (Jungas tiki, kad kolektyvinė pasąmonė žmoguje yra nuo pat gimimo). Kolektyvinės pasąmonės sąvoka gimė tada, kai Jungas dirbdamas su pacientais pastebėjo, jog seansų metu žmonės mini tokius vaizdinius, simbolius armotyvus, su kuriais asmeniškai susidurti (jokia forma) negalėjo. Įdomiausia tai, kad šie motyvai ir simboliai aiškiausiai pasireiškė sapnuose, haliucinacijose, fantazijose ir yra paminėti kitų šalių kultūrose ir mitologijose. Taip Jungas sukūrė kolektyvinės pasąmonės motyvų skirstymą į archetipus – iš kolektyvinės pasąmonės kylančius simbolius, polinkius, kuriuos žmonės identifikuoja instinktyviai, nesuvokdami jų per sąmonę. Archetipų kilmė turi daug panašumų su instinktais, tačiau archetipus nuo instinktų skiria tai, kad archetipai matomi per simbolius, ne jausmus. Keletas archetipų ir archetipų objektų pavyzdžių: vadovas, kūrėjas, ieškotojas, įsimylėjėlis, burtininkas, motina, tėvas, gimimas, mirtis, saulė, mėnulis,vanduo ir t. t. Pasak jo, tikrąją archetipų esmę, o ne tik vaizdinius ir simbolius, suvokti per sąmonę praktiškai neįmanoma. Tačiau kai kurie archetipai yra pagrindiniai – labiau išsivystę ir darantys akivaizdžią įtaką, todėl jiems tenka daugiau dėmesio.

4 pagrindiniai archetipai:

Šešėlis – pasąmonėje glūdintys primityvūs, gyvuliški instinktai, troškimai, silpnybės, fantazijos,kuriuos visuomenė laiko amoraliais.

Persona – kaukė, kurią žmogus užsideda prieš kitus – tai pasąmoningi norai padaryti įspūdį,pritapti arba paslėpti savo tikrąją prigimtį, apsisaugoti ir taip išgyventi sociume.

Anima arba animus – vyriškoji ir moteriškoji žmogaus pusės (pasak Jungo, dažnais atvejais lytims priskirtos rolės ir asociacijos trukdo pilnai išgyventi abi pusės, o jos turi būti išvystytos ir pastebėtos).

ir Savastis – asmenybės darna.

Nors savasties samprata nėra lengvai paaiškinama, didelį dėmesį K. Jungas skiria būtent šiam archetipui. Iš esmės, savastis apjungia viską: sąmonę, asmeninę pasąmonę, kolektyvinę pasąmonę, šešėlį, personą,vyriškąsias ir moteriškąsias savybes (anima arba animus) ir siekia visa tai suderinti, sukurti harmoniją,pusiausvyrą tarp visų asmenybės sistemų ir dalių. Tai asmenybės pusiausvyros taškas.

Įdomu tai, kad dauguma mokslininkų asmenybės centru laiko ego, o K. Jungas – savastį. Kaip ir kitų mokslininkų teorijose, čia ego taip pat atlieka pusiausvyros, valdymo, identiteto funkcijas, tačiau esminis skirtumas K. Jungo teorijoje yra tas, kad ego nėra visos asmenybės pusiausvyros centras, šioje teorijoje ego valdžia apsiriboja sąmone, o asmenybę sudaro kur kas daugiau sistemų ir dalių.