Tobulumo vaikymasis
Oct 5
Tobulėti, neklysti, pasitempti, dar truputį, daugiau, geriau, teisingiau, gražiau, tobuliau! Tokia perfekcionizmo plokštelė sukasi milijonų galvose. Ir pastaruoju metu tokios plokštelės tik stiprėja, kelias iki tobulumo ilgėja, o noras pasiekti tobulumą pasidaro toks beprotiškai svarbus, kad žmogus pameta dėl to galvą.
Dar negerai, dar biškį, dar tą, dar aną, dar nepakankamai…. Kada bus gana? Kada jausi, kad pakanka, užtenka, kad jau gerai? Ar supranti, kad vaikaisi nepasiekiamo tobulumo?
O kur dar tie žmonės, kurie slepia savo tobulumo vaikymąsi. Sako, kad supranta, jog tobulumas neįmanomas, kad tai iliuzija, bet toliau tyliai lenda po skalpeliu (“dar truputį pasitvarkysiu”, “dar šitas ir jau būsiu graži”), užsisuka į nesibaigiančius mokslus (“dar pasibaigsiu magistrą ir tada jau jausiuos tvirtai”, “na dar ir doktorantūrą”, “dar vieną kursą”, “dar vieną knygą”), apsipirkimus (“dar striukytę, dar vieną megztuką ir bus jau baigtas įvaizdis”, “dar paveikslas ir jau bus gražus kambarys”) ir t. t. Tik patys nesupranta, kad iki to JAU, atsiras tūkstančiai DAR VIENĄ ir tas ratas niekada nesibaigs.
Todėl, jei jaučiate, kad užsisukate perfekcionizme, tobulumo siekyje, akimirkai sustokite ir priminkite sau, kad tobulumo nėra, visada ir viskas gali būti geriau, bet tai nereiškia, kad turite vaikytis to GERIAU lyg išprotėję. Paklauskite savęs, ar atmetus tobulumo viziją ir pažvelgus į tai, kaip YRA, jums tikrai kažko trūksta? Ar tai vis dar atrodo nepakankamai gerai? Kur yra ta PAKANKAMAI riba? Kas tą ribą nustatė? Ar ji reali? Ar ji tikrai reikalinga?
Labai dažnai grožis slypi būtent netobulume ir gebėjime jį priimti. Tačiau to priimti negalėsime tol, kol neišiaiškinsime, kodėl mums to reikia apskritai. Kodėl jaučiuosi nepakankamas? Kodėl noriu būti geresnis už kitus? Ką noriu įrodyti? Kodėl negaliu nustoti siekti tobulumo? Ko man iš tiesų trūksta? Kodėl trūksta? Ką bandau kompensuoti? Ko bijau?
Tobulėti gerai. Augti turime. Tačiau prisiminkime tokį dalyką kaip pusiausvyra. Nei vienas kraštutinumas nėra gerai – nei stagnacija, nei nuolatinis siekimas ir galvos pametimas. Kraštutinumai pusiausvyrą darko. O mes, būdami sąmoningi, kaip tik turėtume stengtis ją palaikyti. Tik taip gali egzistuoti harmoningas gyvenimas ir vidinė būsena.
Todėl, jei jaučiate, kad užsisukate perfekcionizme, tobulumo siekyje, akimirkai sustokite ir priminkite sau, kad tobulumo nėra, visada ir viskas gali būti geriau, bet tai nereiškia, kad turite vaikytis to GERIAU lyg išprotėję. Paklauskite savęs, ar atmetus tobulumo viziją ir pažvelgus į tai, kaip YRA, jums tikrai kažko trūksta? Ar tai vis dar atrodo nepakankamai gerai? Kur yra ta PAKANKAMAI riba? Kas tą ribą nustatė? Ar ji reali? Ar ji tikrai reikalinga?
Labai dažnai grožis slypi būtent netobulume ir gebėjime jį priimti. Tačiau to priimti negalėsime tol, kol neišiaiškinsime, kodėl mums to reikia apskritai. Kodėl jaučiuosi nepakankamas? Kodėl noriu būti geresnis už kitus? Ką noriu įrodyti? Kodėl negaliu nustoti siekti tobulumo? Ko man iš tiesų trūksta? Kodėl trūksta? Ką bandau kompensuoti? Ko bijau?
Atminkite, kad išsilaisvinimas iš tobulumo siekio yra jūsų raktas į vidinę harmoniją.
Copyright © 2024
The title of the announcement
The descriptive text of the announcement